Kiek dar eisiu tikrinti, ar jis kvėpuoja
„Kiek dar eisiu tikrinti, ar jis kvėpuoja” – tai meninis-dokumentinis fotoprojektas, apjungiantis dviejų, o kartu ir daugybės kitų moterų patirtis. Jo autorės – fotografė Kotryna Misiūnė ir menotyrininkė bei kuratorė Ugnė Marija Gausmanė, kurias bendram kūrybiniam darbui suvedė draugystė ir, visų svarbiausia, motinystė.
Užgimimą lydinti su niekuo nepalyginama palaimos būsena kartu atsineša ir kitą, dažnai nutylimą jausmą – baimę. Paširdžius it plunksna kutenanti atsakomybė už kitą skatina nuolat ieškoti priežasčių ir paaiškinimų net menkiausiam nuokrypiui nuo ligi tol pažįstamos kasdienybės. Ilgainiui ši būsena tampa tokia artima ir visaapimanti, kad, rodos, įsismelkia į odą, daiktus, kvapus. Dar daugiau, kol šių daiktų paviršiumi slysta baimės ir nerimo šešėlis, jų vaizdą deformuoja stereotipų raizginiai ir nuomonių kabliukai, naujai mamai suteikiantys daugiau abejonių nei atsakymų jos apsivertusiame pasaulyje. Prieštaringų vertinimų ir tiesų “kaip turi būti” gausa lyg štampas nugula ant jautriausių motiną ir vaiką jungiančių šios dėlionės detalių.
Vis tik šiuos objektus atskyrus nuo konteksto – ne tik buitinės aplinkos, bet ir skirtingų vertybinių nuostatų ar netgi žmonių – atsiveria platesnė perspektyva: motinos žvilgsnis, sekantis vaiko augimo trajektoriją, o kartu – universali žmonijos jausmų gija. Fundamentalūs pasaulio pažinimo fragmentai, tokie kaip į rūbus įtrinta braškė ar motinos pieno čiurkšlė, atskleidžia sudėtingą motinystėje išgyvenamų jausmų dvilypumą. Skausmą lydinti neapsakoma laimė ir tai žymintys objektai – cezario operacijos randas, vaisiaus širdies ritmą matuojantis aparatas – atskleidžia ir vienas intymiausių akimirkų, kurias per savo gyvenimą gali patirti moteris.
Ši fotografijų serija – tarsi kolektyvinis liudijimas, kurtas pirmuosius dvylika motinystės mėnesių. Tai laiko dokumentavimas, kai egzistenciniu virpuliu dalintasi su kitomis pirmą kartą mamomis tapusiomis moterimis, kurios palaikydavo ir tada, kai vienintelis likęs malonumas būdavo lauke suvalgyta apsnigta bandelė.
Kiek dar eisiu tikrinti, ar jis kvėpuoja
„Kiek dar eisiu tikrinti, ar jis kvėpuoja” – tai meninis-dokumentinis fotoprojektas, apjungiantis dviejų, o kartu ir daugybės kitų moterų patirtis. Jo autorės – fotografė Kotryna Misiūnė ir menotyrininkė bei kuratorė Ugnė Marija Gausmanė, kurias bendram kūrybiniam darbui suvedė draugystė ir, visų svarbiausia, motinystė.
Užgimimą lydinti su niekuo nepalyginama palaimos būsena kartu atsineša ir kitą, dažnai nutylimą jausmą – baimę. Paširdžius it plunksna kutenanti atsakomybė už kitą skatina nuolat ieškoti priežasčių ir paaiškinimų net menkiausiam nuokrypiui nuo ligi tol pažįstamos kasdienybės. Ilgainiui ši būsena tampa tokia artima ir visaapimanti, kad, rodos, įsismelkia į odą, daiktus, kvapus. Dar daugiau, kol šių daiktų paviršiumi slysta baimės ir nerimo šešėlis, jų vaizdą deformuoja stereotipų raizginiai ir nuomonių kabliukai, naujai mamai suteikiantys daugiau abejonių nei atsakymų jos apsivertusiame pasaulyje. Prieštaringų vertinimų ir tiesų “kaip turi būti” gausa lyg štampas nugula ant jautriausių motiną ir vaiką jungiančių šios dėlionės detalių.
Vis tik šiuos objektus atskyrus nuo konteksto – ne tik buitinės aplinkos, bet ir skirtingų vertybinių nuostatų ar netgi žmonių – atsiveria platesnė perspektyva: motinos žvilgsnis, sekantis vaiko augimo trajektoriją, o kartu – universali žmonijos jausmų gija. Fundamentalūs pasaulio pažinimo fragmentai, tokie kaip į rūbus įtrinta braškė ar motinos pieno čiurkšlė, atskleidžia sudėtingą motinystėje išgyvenamų jausmų dvilypumą. Skausmą lydinti neapsakoma laimė ir tai žymintys objektai – cezario operacijos randas, vaisiaus širdies ritmą matuojantis aparatas – atskleidžia ir vienas intymiausių akimirkų, kurias per savo gyvenimą gali patirti moteris.
